Majestas

Po labai ilgo laiko tarpo “Parkelis” ir vėl susirinko parepetuoti naujų dainų. Žinoma, dainos nebuvo jau tokios ir naujos - apskritai, nuo kada savas liaudies dainų (nebūtinai lietuvių) interpretacijas galima vadinti naujomis? Bet apie viską nuo pradžių.

Sunku pasakyti kiek laiko gyvuoja parkeliai. Tikriausiai labai labai ilgai. Juose vyksta daug labai įdomių dalykų (žmonės susirenka pailsėt, atsigert alaus, pažaist kokių žaidimų ir padainuot). Ir taip vieną kartą susibūrė bičiulių grupė, kuri pradėjo kartu dainuot linksmas dainas ir šiaip ką nors veikt. Nors, iš tikrųjų, vargu ar jie ką nors kartu veikia, bent jau man dar neteko matyti jų visų vienoje vietoje tuo pat metu, čia būtų tikras stebuklas. Bet dalimis jie karts nuo karto susitinka.

Taip įvyko ir vakar, tai yra, ketvirtadienį, 17h, “Sereikiškių” parke. Kur susitiko Vabis ir Zebra (Majestas). Zebra pasiėmė kartu su savim savo gitarą ir krūvą senų ir naujų tekstų, visgi vyrai susitiko parepetuoti ir pagroti bei pailsėti nuo atsiskaitymų universitetuose ir kitų neaiškių priežasčių.

Repeticija prasidėjo nuo trumpo pokalbio, per kurį Zebra parodė savo gitarą, ją suderino, nuvalė dulkes, kadangi senokai su ja grojo ir parodė kelis naujus tekstus, kurie jau seniai dulkėjo pas jį stalčiuje.

Pirmoji daina, kurią Zebra ir vabis repetavo buvo “Somalio vaikai”. Reikėjo visgi šiek tiek apšilti. Vėliau buvo prisiminta ir “Sakmė apie kraują, naftą ir sniegenas”. O tada prasidėjo nauji eksperimentai su naujom dainom.

“Dar daug dainelių” - daina nėra labai sunki, daugelis tikriausiai gali rasti jos tekstą ar net muzikinę versiją internete. Daina pasakoja apie jaunuolį, kuris pažada savo sesei sudainuoti labai daug dainelių, kai tik grįš į tėviškę. Kitaip sakant, daina apie tremtį. Mūsų versija skamba šiek tiek kitaip. Jinai yra lengvesnė, bet vietomis pasidaro gana liūdna ir tamsi. Tarsi novelė, kur pradžioje kalbama apie dabartį, viduryje apie praeitį, o pabaigoje - apie ateitį, kurį yra daug ką žadanti. Sunkiausia bent jau atliekant yra grojimas, kadangi tris kartus keičiasi ritmas. Balsas pereina nuo labai ramaus ir švelnaus iki niūraus, tylaus ir kartais netgi bauginančio.

“Черный ворон” - be galo sudėtinga daina. Sunku ir dainuoti, ir groti. Beje, dažniausiai dainuoja Zebra, o Vabis groja. Šioje dainoje Vabis taip pat dainavo (atkreipkit dėmesį, kad daina rusiška). Visgi po daugybės laiko ir pastangų, pavyko susidoroti tik su įžanga ir pirmu stulpeliu. O iš viso stulpelių yra 7. Bet mes tikrai ją pabaigsim. Nes tai yra be galo nuostabi daina, kuri pasakoja labai liūdną istoriją.

Išvados: repeticija nepraėjo veltui, gera buvo vėl dainuot parkelyje, nusprendėm, kad mūsų skambesys keičiasi ir dėl nuovargio muzika pasidarė ramesnė ir gylesnė. Po visko dar nuėjome į “CanCan” piceriją ir suvalgėme per pusę didelę picą.

Užvakar buvau nuėjęs padaryti naujų nuotraukų iš Fed-3. Man atrodo, kad jos išėjo visai nieko, bent jau aš nesitikėjau, kad tokios gražios išeis. Gaila tik, kad neišėjo nuotraukos su balandžiais (padovanosiu tas nuotraukas Vilnelei, nes jinai labai blogus dalykus apie mane savo blog’e rašo, vat). Dabar teliko sulaukt, kol man parašys e. ir praneš, kad nori bučiuotis, tai kartu nueisiu bučiuotis ir atskanuosiu nuotraukas. Žinoma, galėčiau nueiti pas buržujų, nes sklinda gandai, kad jis turi scaner’į ir aš žinau, kur jis gyvena ir tai visai pakeliui kokią dieną, bet su juo neišeis bučiuotis. Tai lauksiu e. Taip pat užvakar šovė į galvą, kad antradienį reikia atsiskaityti anglų kalbos santraukos darbą kažkokį. Visą naktį rašiau, nemiegojau ir, pasirodo, kad klydau. Vakar grįžau po paskaitų namo, atsiguliau valandai pagulėt ir tik šiandien 12h. atsikėliau. Nenuskilo man visai. Bet “grožio miegas” yra gerai.

Beje, sapnavau, kad susipažinau su raudonplauke mergaite ir mes kartų skaitėme V. Dostojevskio “Idiotą”. Tikriausiai dėl to skaitymo taip ilgai ir miegojau.

ne ten buvau,
kur rodės, kad vieta skirta
tokiam kaip aš

ir kur ieškojau,
kur tik radau dalelę

Penktadienį į vakarines paskaitas važiavau kartu pasiėmęs Zenit 122. Kai krapščiausi prie jo autobuse ir netyčia pasigirsdavo kažkoks girgžtelėjimas pamačiau, kad visos besėdinčios panelės pradėjo į mane žiūrėti ir šypsotis. Na, iš pradžių į tai visiškai neatkreipiau dėmesio, visgi nesu jau labai gražus ir tikriausiai su susivėlusiais plaukais atrodžiau labai juokingai.

Po paskaitų stotelėje padariau vieną nuotrauką. Prie stulpo stovėjo raudonai apsirengusi panelė ir iš nugaros labai gražiai atrodė, tai nufotografavau. Tada ta panelė mane išgirdo ir atsisuko. Nusišypsojom vienas kitam ir tiek jau to buvo. O autobuse, bevažiuojant atgal, vėl netyčia pasigirdo girgžtelėjimas iš mano fotoaparato (pajudinau su megztiniu juostelės persukimo rankenėlę) ir visos panelės į mane atsisuko ir šypsojosi. Šį kartą ir aš nusišypsojau. Bet buvo šiek tiek gėda. Visgi jau buvo vakaras ir, jei fotografuočiau autobuse, dėl apšvietimo nieko nesimatytų, na, gal ir matytųsi, bet labai jau blyškiai.

Bet bent jau panelėms tegul atrodo, kad fotografavau. Jei žmonės šypsosi, reiškia jiems gera.

Nuo šiol į vakarines paskaitas dažniau vežiosiu savo fotoaparatus.

Mano meilė e. atsiuntė man nuotrauką su šuniuku, kuris ieško namų. Kol kas jis dar mažytis ir gyvena su savo mamyte, bet ateityje norėtų susirasti gerą draugą, kuris juo pasirūpintu ir gamintu skanius kotletukus.

Šioje nuotraukytėje jam keturios dienos. Atrodo kaip monstriukas. Aišku, mielai pasiimčiau jį pas save, bet, deja, mano brolis alergiškas visiems panašiems mieliems padarėliams ir jam prasideda astmos priepuoliai. Todėl, jeigu myli mažus monstriukus, skaniai gamini ir ieškai tikro draugo, parašyk savo kontaktinius duomenys komentaruose ir mano mylimoji e. su tavimi susisieks.

Šuniuko mama labai graži “pikinesiukė” (tiksliai nežinau, kaip rašosi), tėvas priklauso laukinei gaujai. O mes visi gerai žinom, kaip maištininkai traukia gražias paneles. Taigi ir šuniuko mama neatsispyrė pagundai ir šia tau, kad nori, gimė štai toks mielas monstriukas. Priglauskite, ką?