Aš tikrai galiu parašyti
eilėraštį,
Juk kartą, kai lijo,
Dabar neprisimenu, bet
tikriausiai, kad lijo,
Esu jau parašęs
             Ir netgi pačiam jis patiko.

O dabar…
Dabar, žinau, kad galiu
            Ir yra apie ką,
            Ir žinau netgi kaip,
Bet vis tiek nesirašo.

Aš skaičiau Bodlerą,
Pasternaką
                       Ir net Majakovskį!
                       Ir daugybę kitų,
Ieškojau mūzos ir radau,

                             Radau,
Net ne vieną radau.

Ir apie meilę kalbėjau,
juk sako, kad kai pakalbi,
Tai ir rašosi viskas
lengviau,
Bet vienai aš tik tarp
kitko kalbėjau,
Kitai iš dalies,
O į trečią tiesiog
pažiūrėjau ir tiek.

Jau valandą aš įtikinėju
save,
Kad tikrai aš galiu
Ir tikrai parašysiu
eilėraštį.

Turiu net lapą ir
pieštuką paruošęs,
Nes kiekvieną akimirką
Gali taip atsitikti, kad
pradėsiu.
             Ir kaip bebūtų keista, jaučiu
             Jaučiu, kad kažkas čia ne taip –
             Tarsi kitas rašytų vietoj manęs
Juk taip būna ir buvo ne
kartą,
Parašai arba tiesiog
pagalvoji,
O kažkas irgi padaro taip
pat.

Ir kenti, sukandęs dantis
kenti,
O tas turbūt džiaugiasi,
Rašo linksmas tą
prakeiktą eilėraštį,
Apie meilę, gyvenimą,
Apie dar ką nors rašo

Padovanos gal po to tą
eilėraštį mergaitei,
O tą apsidžiaugs ir mylės
tą eilėraščio autorių,
                                                  
Oi, kaip mylės.

Arba išspausdins tą
eilėraštį laikraštis
Ir visiems jis patiks,
Ir visi jį mylės,
                       Oi, kaip mylės.

Arba paims tą eilėraštį,
atsistos,
Drebės, tarsi vaiduoklį
būtų pamatęs
Ir vis tiek deklamuos,
prieš minią žmonių,
O gal net prieš visą
pasaulį,
Ir visiems jis patiks,
Ir visi jį mylės.

Bet ne, aš, neee, aš
neleisiu,
Kažkam, KAŽ-KO-KIAM,
Paimti ir parašyti vietoj
manęs,
Atsisėsiu dabar, vat,
dabar, ir parašysiu.

Bet ar kas eilėraštį tokį
mylės? Nors truputi.