Majestas

Kaip ir žadėjau, šiame savo įraše plačiau papasakosiu apie nuotykius Rimšės kaime. Visas pasakojimas susidarys iš atskirų dalių. Kadangi taip man paprasčiau viską išdėstyti ir šiaip struktūra yra labai geras dalykas.

Visko pradžia.
O prasidėjo viskas vėlyvą vakarą Vilniuje. Šventėme brolio gimtadienį. Kaip tik buvo atvažiavęs krikštatėvis. Broliui paskambino jo labai senas klasiokas Olegas ir pasveikino su gimtadieniu bei pakvietė į Visaginą. Na, pašvęsti, nueit į pirtį ir t.t. O brolio krikštatėvis mane labai įkalbinėjo atvažiuot į Visaginą ir nueit su juo susipažinti su panelėm į Visagino populiarią užeigą “Troiką”. Aš būčiau iš karto sutikęs, bet problema, jei važiuočiau vienas, tai tektų namo važiuoti traukiniu arba autobusu, o pinigų aš neturėjau. Todėl, kai brolis pranešė, kad sekmadienį ruošiasi važiuoti, aš iš karto sutikau. Žinoma, vienuolikta valandą paskambinau geram draugui Deividui, nes tikėjausi, kad jis jau miega, ir pranešiau, kad atvažiuoju.

Kelionė.
Po gimtadienio keltis ryte, devintą valandą buvo gana sudėtinga - aš mėgstų savaitgalį pamiegot iki vakaro, visgi šventėm gimtadienį, bei prieš ilgą savaitgalį turėjau daug atsiskaitymų. Atsikėliau. Ir suvalgę torto likučius sėdome į subarų, ir pajudėjome į Visaginą. Kelionė buvo linksma. Dujos kartais išsijungdavo, nes kažkokio filtro dangtis nuolat atsidarydavo ir mašinėlė užgesdavo. Kelionėje apkalbėjome paneles, sportą, mašinas, muziką (klausėmės “Russkoje radio”) ir dar daugybę kitų dalykų. Atvažiavau apie dvyliktą valandą, gal net šiek tiek anksčiau.

Jaunystės g. 1-9
Atvažiavę į Visaginą dar užsukome nusipirkti gėlių. Visgi turėjau nakvot pas močiutę. Aišku, močiutė apie mano atvykimą nieko nežinojo. Bet jinai stipri moteris ir viskas baigėsi gerai. Atvažiavęs pas ją namo jos netikau. Mačiau daug maišų su žemę, virtuvėj vazonai, o močiutės nė ženklo. Pasirodo, jinai buvo išvažiavusi į kaimą švęsti motinos dienos (ot, ta močiutė). Paskambinau, pasveikinau, pasakiau, kad žemę jai pirkti dar anksti, nes niekas mirti nesiruošia ir pranešiau, kad dar turėtų atvažiuoti ir brolis. Močiutė pasakė, kad grįš apie penktą valandą vakaro ir pasakė, kad šaldiklyje yra mėsos. Pavalgiau. Tada paskambinau Deividui ir pranešiau, kad jau Visagine. Tas ilgai negalvojęs pasakė, kad kviečia į sodybą. Sutikau. Žadėjo atvykti kažkur už valandos. Atvyko apie šeštą. Atkreipkit dėmesį, kad aš jam skambinau apie pirmą valandą. Kai paskambinau penktą valandą, sakė, kad bus už pusvalandžio.

Kelionė į Rimšę.
Taigi šeštą valandą girdžiu, kad kažkas įvažiuoja į kiemą. Muzika ant viso garso (kažkas panašaus į trance ar dubstep’ą) ir pypsena kiek turi jėgų. Pagalvojau, kad čia tikriausiai atvažiavo manęs, teisingai pagalvojau. Iš mašinos išlipo Deividas ir Saša. Labai juokingai atrodo, kai baltoje Opel Astra priekyje sėdi du tokie stambūs vyrukai, nes, jei sėdi gale, tai per juos nieko nematai. Svoločiai, užstoja visą vaizdą.

Užlipo pas mane, paėmėm vištų kojeles, močiutė liepė paimti. Paėmėm Stumbro degtinės ir pipirinės, močiutė liepė paimt. Ir išvažiavom iki Maximos, kur mūsų laukė Vladas. Parduotuvėje paėmėm sulčių, duonos, limonado, kečiupo, dešros ir išriedėjom į kaimą. O riedėjom mes gana greitai. Sėdėjau priekyje, prisisegęs saugos diržą ir laikydamasis už rankenėlių. Kelyje susidūrėm su žvirkeliu ir Deividas demonstravo savo neeilinius sugebėjimus su visiškai nutrintom “Pirelli” padangom slysdamas ir įvarydamas man siaubą. Prisiminiau netgi Dievą, tikriausiai jis buvo labai nustebęs. Dar matėm kelis gandrų lizdus ir Deividas keikės vabzdžius ant priekinio stiklo. Vladas turėjo sėdėdamas gale dainuot, nes jam neleido mama paimto kolonėlių, bet jam buvo gėda, todėl sėdėjo tylėdamas.

Kaimas.
Atvažiavę susitikome su Deivido senele, sese Eima ir jos vaikinu Edgaru (jei tiksliai atsimenu jo vardą). Edgaras buvo labai linksmas, norėjo sodinti paparčius ir ieškojo kastuvėlio. Galiausiai paparčius pasodino Deividas ir jo sesė. Kaime mačiau koduotąsias vištas. Deividas sakė, kad jos labai protingos, nes turi dideles galvas. Dar mačiau piktą šunį ir angliškai jam kartojau: “i am friend, not food. good dog”, o Deividas man sakė, kad jis nesikandžioja, bet labai BAISIAI loja. Mačiau ir karvę, norėjau prieiti, bet jinai buvo labai didelė, todėl nerizikavau. Vėliau Deividas man parodė gandrą, kuris nemoka skraidyti ir jau antrus metus žiemoja, pas jo kaimynus. Dar mačiau katiną rastamaną, kuris kažko parūkė ir labai keistai čiaudėjo. Kai padarysiu nuotraukas iš savo smenos, būtinai įdėsiu pasigrožėti. Jam tik metukai, bet sveria jau virš penkių kilogramų.

Gimtadienis.

Šiek tiek vėliau išvažiavo Eima ir Edgaras, o močiutė išėjo į laidotuves, todėl mes pradėjome švęsti. Pasistatėm laužą, kepėm šašlykus. O kai pradėjom ragauti gaiviuosius gėrimus ir Vladas turėjo gerti į mano sveikatą, pasveikino mane su gimtadieniu ir nutarėm, kad švęsim mano gimtadienį. Vištos kojelių buvo labai daug ir jos buvo labai skanios. Net katinas rastamanas paragavo. Greitai sutemo, todėl reikėjo šviesos. Mūsų elektrikas Deividas surado lemputę, padarė šviestuvėlį ir atnešė žibintuvėlį, kurį aš ir Vladas labai linksmai pritaikėm.

Olimpinis deglas.
Eilinį kartą Vladas gėrė už mano gimtadienį, o aš tuo metu žaidžiau su žibintu. Ir kol mes džiaugėmės mano gimtadieniu kažkaip šovė mums (man ir Vladui) į galvą pastatyti stikliuką ant žibintuvėlio. Eksperimentas pasiteisino ir šį savo atradimą pavadinome kodiniu pavadinimu - “Olimpinis deglas”. Likusią vakaro dalį iš jo ir gėrėm.

Viršutinėje nuotraukoje aš, o apatinėje nuotraukoje Deividas, vaizduojame, kaip atrodė Olimpinio deglo gėrimo ceremonija. Vaizdas labai gražus. Gamta, tamsu, nieko beveik nesimano ir tik Olimpinis deglas pilnas gaiviojo gėrimo.

Pabaigai.
Pasibaigus gimtadienio šventei, sutvarkėm stalą, pasiklojom lovas ir nuėjome miegoti. Su Deividu diskutavome visokiausiomis temomis iki kažkur ketvirtos valandos ryto. Deividas atsikėlė šeštą, o aš septintą valandą ryto. Kas nuvyko per tą laikotarpį tikriausiai jau perskaitėte prieš tai buvusiame įraše. Niekada išgėrę trečią ryto neeikite pas nykštukus, nes galite atsitrenkti į cementuotą namo sieną ir labai skaudės (man iki šiol skauda). Ryte jautėmės gerai, netgi aš. Močiutė skundėsi, kad vištos pabėgo iš aptvaro, visgi protingos buvo. Karvės nemačiau. Šuniukas buvo apsnūdęs.

Aišku, galėčiau tęsti ir tęsti mūsų pasakojimą, bet jau pavargau rašyti ir noriu eit miegoti. Pabaigai, noriu padėkoti visiems dalyvavusiems ir žemiau pateiksiu jų sąrašėlį su nuotraukom ir trumpais savo komentarais.

Dalyviai.
Pagrindiniai dalyviai buvo keturi. Aš nepasakosiu labai daug apie juos. Tik trumpai papasakosiu po vieną istoriją, kurį mane sieja su jais. Žinoma, jie visi mano buvę klasiokai.

Deividas

Jį aš pažįstų labai seniai. Atrodo nuo darželio. Galiu ir klysti, gera atmintim negaliu pasigirti. Vienas iš įdomiausių įvykiu, kuris nutiko pas mane su juo buvo dar pradinėse klasėse. Per vieną pertrauką mes kažko nesidalinom ir aš jam trenkiau į veidą. Atrodo jis šiek tiek verkė. O aš labai išsigandau, nes visgi jis buvo mano geriausias draugas ir pats nesitikėjau, kad galiu jam trenkti (tikriausiai buvau suvalgęs blogą bulkutę, dėl to taip ir išėjo). Galiausiai po pamokų ėjome kartu namo ir aš visą tą kelionę jo atsiprašinėjau. Dabar tai atrodo labai miela ir šiek tiek juokingai.

Vladas

Kiek prisimenu Vladą, tai jis visada ką nors valgydavo. Per pamokas, pertraukas ir panašiai. Vieną kartą mes su juo susipykom stalo teniso kambaryje. Kadangi, jei aš jam trenkčiau, jis nieko nepajustų, nutariau įsibėgėti ir su galva trenkti jam į pilvą. Klydau. Patempiau kaklo raumenys, o jis mano smūgio net nepajuto. O šiaip jis nėra labai apkūnus, tiesiog jo kaulai stambūs.

Saša

Saša labai paprastas vaikinas. Valgo ir geria viską, kol tik duoda. Turi labai gražią jauną sesutę, kuri gerai bučiuojasi (xi xi xi). Dar jis žiūri anime. Vieną kartą, mano buvęs klasiokas ir geras draugas Kostas parodė man vieną filmuotą medžiagą, kur Saša šokdamas su “Tarzanke” padarė salto atgal. Mačiau kaip jis tai darė gyvai, bet tai, kaip tai buvo nufilmuota, atrodė labai įspūdingai. Visgi, jis sveria jau, atrodo, virš šimto. Tiesiog jo kaulai irgi stambūs.

Tai toks tas mano pasakojimas. Vėliau, kai padarysiu kelias nuotraukas ir viena graži mergaitė man jas atskanuos, papasakosiu dar šį bei tą. Skanaus. Miau.