Po labai ilgo laiko tarpo “Parkelis” ir vėl susirinko parepetuoti naujų dainų. Žinoma, dainos nebuvo jau tokios ir naujos – apskritai, nuo kada savas liaudies dainų (nebūtinai lietuvių) interpretacijas galima vadinti naujomis? Bet apie viską nuo pradžių.

Sunku pasakyti kiek laiko gyvuoja parkeliai. Tikriausiai labai labai ilgai. Juose vyksta daug labai įdomių dalykų (žmonės susirenka pailsėt, atsigert alaus, pažaist kokių žaidimų ir padainuot). Ir taip vieną kartą susibūrė bičiulių grupė, kuri pradėjo kartu dainuot linksmas dainas ir šiaip ką nors veikt. Nors, iš tikrųjų, vargu ar jie ką nors kartu veikia, bent jau man dar neteko matyti jų visų vienoje vietoje tuo pat metu, čia būtų tikras stebuklas. Bet dalimis jie karts nuo karto susitinka.

Taip įvyko ir vakar, tai yra, ketvirtadienį, 17h, “Sereikiškių” parke. Kur susitiko Vabis ir Zebra (Majestas). Zebra pasiėmė kartu su savim savo gitarą ir krūvą senų ir naujų tekstų, visgi vyrai susitiko parepetuoti ir pagroti bei pailsėti nuo atsiskaitymų universitetuose ir kitų neaiškių priežasčių.

Repeticija prasidėjo nuo trumpo pokalbio, per kurį Zebra parodė savo gitarą, ją suderino, nuvalė dulkes, kadangi senokai su ja grojo ir parodė kelis naujus tekstus, kurie jau seniai dulkėjo pas jį stalčiuje.

Pirmoji daina, kurią Zebra ir vabis repetavo buvo “Somalio vaikai”. Reikėjo visgi šiek tiek apšilti. Vėliau buvo prisiminta ir “Sakmė apie kraują, naftą ir sniegenas”. O tada prasidėjo nauji eksperimentai su naujom dainom.

“Dar daug dainelių” – daina nėra labai sunki, daugelis tikriausiai gali rasti jos tekstą ar net muzikinę versiją internete. Daina pasakoja apie jaunuolį, kuris pažada savo sesei sudainuoti labai daug dainelių, kai tik grįš į tėviškę. Kitaip sakant, daina apie tremtį. Mūsų versija skamba šiek tiek kitaip. Jinai yra lengvesnė, bet vietomis pasidaro gana liūdna ir tamsi. Tarsi novelė, kur pradžioje kalbama apie dabartį, viduryje apie praeitį, o pabaigoje – apie ateitį, kurį yra daug ką žadanti. Sunkiausia bent jau atliekant yra grojimas, kadangi tris kartus keičiasi ritmas. Balsas pereina nuo labai ramaus ir švelnaus iki niūraus, tylaus ir kartais netgi bauginančio.

“Черный ворон” – be galo sudėtinga daina. Sunku ir dainuoti, ir groti. Beje, dažniausiai dainuoja Zebra, o Vabis groja. Šioje dainoje Vabis taip pat dainavo (atkreipkit dėmesį, kad daina rusiška). Visgi po daugybės laiko ir pastangų, pavyko susidoroti tik su įžanga ir pirmu stulpeliu. O iš viso stulpelių yra 7. Bet mes tikrai ją pabaigsim. Nes tai yra be galo nuostabi daina, kuri pasakoja labai liūdną istoriją.

Išvados: repeticija nepraėjo veltui, gera buvo vėl dainuot parkelyje, nusprendėm, kad mūsų skambesys keičiasi ir dėl nuovargio muzika pasidarė ramesnė ir gylesnė. Po visko dar nuėjome į “CanCan” piceriją ir suvalgėme per pusę didelę picą.