birželio 15, 2008

Sportuojam

Posted in DNR, mokslai tagged , , , at 6:51 pm sukūrė majestas

Šiandien pirmą kartą per du ar tris metus nuėjau pasportuot į MRU sporto salę. Pakilnojau svarmenis, pasitreniravau su treniruokliais. Sakyčiau, sekėsi visai neblogai. Grupiokas man pademonstravo savo treniruočių programą, todėl ilgai galvoti, ką ir kaip daryti, nereikėjo.

Po treniruotės išgėriau baltyminį kokteilį su vitaminais ir kitom medžiagom reikalingom raumenims atsistatyti.

Tikriausiai pasekmes pajusiu rytoj. Kad tik ne stipriai skaudėtų, kad tik ne stipriai. Teks dažniau lankyti tą MRU treniruoklių salę. Yra dušai, rūbinės, visai nebloga ir salė su treniruokliais, net muziką galima pasileisti. Beje, MRU studentams nemokamai.

Bet keista, kad savaitgaliais ten susirenka labai mažai žmonių. Sunkūs savaitgaliai tikriausiai.

Reklama

gegužės 20, 2008

Keistenybės

Posted in DNR, mokslai tagged , , , , , at 1:52 am sukūrė majestas

Šiandien įvyko labai nepaprastas dalykas. Per administracinės proceso teisės seminarą kalbėjome apie skirtumus tarp dviejų teisenų. Tiesą sakant, nelabai žinojau, kas tai yra, kadangi, prisipažinsiu, administracinė teisė nėra mano mėgstamiausias dalykas. Daugiausia dėl to, kad iki šiol šioje teisės šakoje yra daugiausia neaiškumų ir kitų keistų dalykų, kurie jau turėtų negalioti. Dėl visko reiktų kaltinti, manau, Seimą, kuris iki šiol nesudarė pirmojo APK.

Taigi, seminaras. Kaip nebūtų keista, prieš šį seminarą visa grupė turėjo baudžiamosios proceso teisės kontrolinį ir, aišku, laiko pasiruošti APT neužteko, nors, kaip supratau ir BPT nelabai kas ir pasiruošė, nors galiu klysti.

Na, pradėjom lyginti tas teisenas ir galvoje man pradėjo rodytis puslapių vaizdai, kuriuos arba kažkada mačiau arba pats rašiau. Atsivertęs sąsiuvinį, pastebėjau, kad visgi aš rašiausi kažką apie tą temą, tik nežinau, kada tiksliai, tikriausiai prieš mėnesį. Kadangi niekas per daug nesireiškė, pagalvojau, o kodėl gi man nepabandžius pakalbėti ta tema, spėjau žvilgtelėti į savo užrašus ir pradėjau kalbėti. Tuomet dėstytojas liepė eiti prie lentos ir pabraižyti visą schemą. Deja, buvau žvilgtelėjęs vieną kartą, o atmintis mano labai trumpalaikė.

Pradėjau braižyti tą schemą ir galvoje vėl pradėjau matyti tas nuotraukas arba jų fragmentus. Buvo labai keista. Bet labai naudinga, nes tuo pat metu juos matydamas galėjau ir juos perteikti ant lentos. Žinoma, buvo dalykų, kurių aš net ten nemačiau, bet dėl dalies aš tikrai neklydau.

Važiuodamas namo galvojau, kas čia per keistas reiškinys. Niekada taip nedariau ir niekada man taip dar nebuvo nutikę.

Tuomet prisiminiau viena labai seniai įvykusį nutikimą: susipažinau su vienu vaikinuku per internetą ir mes ilgai kalbėjom apie egzaminus, kaip sunku jiems pasiruošti ir t.t. Tada jis man papasakojo apie vieną labai įdomų metodą, kuris galėtų man padėti. Tai buvo mnemonika.

Plačiai apie šį dalyką nenoriu kalbėti, nes tai užtrūktų gana daug laiko, be to, informacijos, straipsnių ir metodų galima surasti internete ir gana daug. Bet pateiksiu trumpą ištrauką: “mnemonika, mnemotechnika – tai įvairūs būdai, palengvinantys įsiminimą ir papildomomis asociacijomis praplečiantys atmintį. Pvz., įsimenamam objektui mintyse surandama vieta gerai pažįstamoje, pagal tam tikrą principą padalytoje įsivaizduojamoje erdvėje. Tai vadinamasis lokuso, arba kitaip vietos, metodas. Arba kitas būdas – spalvų eilė spektre įsimenama naudojantis sakiniu, kurio žodžių pirmosios raidės atitinka spalvų pavadinimų pirmąsias raides (“Rado Onutė gražiai žydintį želmenį, mėta vadinamą”) ir t.t.“.

Žinau, kad, kai iš to vaikino gavau mokamąją medžiagą apie mnemoniką, bandžiau jos mokytis ir lavinti savo atmintį, tik atėjus egzaminams tam nebuvo laiko, bet tikrai nesuprantu, kaip po dviejų metų ar net daugiau man pavyko tuo pasinaudoti. Tikriausiai vėl pradėsiu šiuo metodu naudotis. Įdomu, kaip pavyks.

Aišku, tai gali atrodyti absurdiška, nelogiška ir netgi keista, bet toks jau aš. Man kartais nutinka tikrai neįtikėtini ir keisti dalykai.

Beje, per psichologijos paskaitą mes irgi kalbėjom apie panašius dalykus ir štai radau dėstytojos pateiktą štai tokį pavyzdį. Manau, jums turėtų būti įdomu:

Aoccdrnig to a rscheearch at Cmabrigde Uinervtisy, it deosn’t mttaer in waht oredr the ltteers in a wrod are, the olny iprmoetnt tihng is taht the frist and lsat ltteer be at the rghit pclae. The rset can be a total mses and you can sitll raed it wouthit a porbelm. Tihs is bcuseae the huamn mnid deos not raed ervey lteter by istlef, but the wrod as a wlohe.

Amzanig hhu?

Na, manau, tai ir yra tam tikras mnemonikos būdas.

gegužės 12, 2008

Pasvarstymai

Posted in DNR, mokslai tagged , , at 1:30 am sukūrė majestas

Penktadienį į vakarines paskaitas važiavau kartu pasiėmęs Zenit 122. Kai krapščiausi prie jo autobuse ir netyčia pasigirsdavo kažkoks girgžtelėjimas pamačiau, kad visos besėdinčios panelės pradėjo į mane žiūrėti ir šypsotis. Na, iš pradžių į tai visiškai neatkreipiau dėmesio, visgi nesu jau labai gražus ir tikriausiai su susivėlusiais plaukais atrodžiau labai juokingai.

Po paskaitų stotelėje padariau vieną nuotrauką. Prie stulpo stovėjo raudonai apsirengusi panelė ir iš nugaros labai gražiai atrodė, tai nufotografavau. Tada ta panelė mane išgirdo ir atsisuko. Nusišypsojom vienas kitam ir tiek jau to buvo. O autobuse, bevažiuojant atgal, vėl netyčia pasigirdo girgžtelėjimas iš mano fotoaparato (pajudinau su megztiniu juostelės persukimo rankenėlę) ir visos panelės į mane atsisuko ir šypsojosi. Šį kartą ir aš nusišypsojau. Bet buvo šiek tiek gėda. Visgi jau buvo vakaras ir, jei fotografuočiau autobuse, dėl apšvietimo nieko nesimatytų, na, gal ir matytųsi, bet labai jau blyškiai.

Bet bent jau panelėms tegul atrodo, kad fotografavau. Jei žmonės šypsosi, reiškia jiems gera.

Nuo šiol į vakarines paskaitas dažniau vežiosiu savo fotoaparatus.

gegužės 1, 2008

Pastebėjimai po savaitės su puse

Posted in DNR, mokslai tagged , , , , , , , , at 1:24 am sukūrė majestas

Prieš tai buvusiam savo įraše rašiau, kokia įspūdinga savaitė prieš ilgąjį savaitgalį manęs laukė. O šiame įraše apžvelgsiu, kas gi gero ir blogo nutiko ir pateiksiu pastebėjimus apie save:

~ Ne taip ir sunku parašyti daug visokiausių atsiskaitymų, tuo labiau, kai žinai, kad tai neišvengiama. Be to, galų gale vis tiek pasidaro gera, kai žinai, kad viskas baigta.
~ Dviratis stovi jau kokias penkias dienas. Liūdi.
~ Fotoaparatai irgi dulkėja, reiks kažką su jais daryt.
~ Manau, iš manęs išeitų geras vadovas.
~ Man tinka juodas kostiumas. Visų panelių žvilgsniai troleibuse buvo mano.
~ Supratau, kad iki sesijos liko mėnesis, negerai.
~ Nuo policijos su dviračiu irgi įmanoma pabėgti.
~ Jei draugas pirmą valandą nakties nueis žiūrėti filmą, didelė tikimybė, kad jis užmigs. (Shame on you, Paša).
~ Darbų pasiskirstymas yra efektyvus, todėl niekada nesakykit draugams, kad apsikraunat darbais tam, kad jiems atsidėkotumėt. Patikėkit, tai gali kainuot pasitikėjimą vienas kitų, privesti iki konflikto ir t.t.
~ Įsimylėti yra ne įdomu.
~ Manau, kad aš buvau teisus.
~ Alus, po ilgos savaitės, yra pats nuostabiausias dalykas pasaulyje.

Tai gal ir tiek. Buvau sukūręs dar vieną įrašą, bet jis palauks.

Klausimai pamąstymams, gal, žiūrėk, ir pagelbėsit:
1. Kur galima gauti foto juostą ISO100?
2. Kur galima gauti tuščią juostelės kasetę?

balandžio 24, 2008

Dalykai

Posted in DNR, Meet da fotik, mokslai tagged , , , , at 1:23 am sukūrė majestas

Rytas prasidėjo nelabai gerai. Atsikėliau anksti, ruošiausi važiuoti į rytines paskaitas, bet troleibusų laidas, prie kurio kabinasi ūsas, nutrūko. Todėl labai ilgai pralaukęs, nutariau grįžti namo ir ruoštis vakariniams kontroliniams.

Į vakarines paskaitas važiavau su dviračiu. Labai juokinga: pirmadienį man vienas prižiūrėtojas paaiškino, kur yra dviračių stovėjimo vieta. Tenai nuvažiavęs supratau, kad jinai yra priešais rūkimo kiemelį, kokia ironija, ane?

Taigi po vakarinių paskaitų sužinojau apie labai įdomią galeriją, siūlau nueiti ir jums. Skaityti: blogas “Foto!“ ir skaityti: pinhole lietuviška svetainė.

Beje, grįžęs prie dviratuko pamačiau keista padarėlį, uostanti mano dviračio galinį ratą. Pagalvojau, kad arba kačiukas, arba milžiniška žiurkė, arba šuniukas, o pasirodo, tai buvo ežiukas. Teko truputi palaukti, kol jis pasuks savo keliais, tikriausiai mano dviratukas skaniai kvepia, arba valgomas. Nors svarbiausia, kad ežiukas nenutarė pajuokaut ir nedūrė į galinę padangą, kas ten galėjo žinot, kaip jam ten nušvis galvoje.

Taip pat, norėjau savaitgalį nuvažiuoti į Visaginą, bet kadangi tikriausiai įsimylėjau ir dėl tam tikrų dalykų sąžinė pasireiškė (pagaliau), liksiu Vilniuje. Kas paguos liūdintį majestuką? :)

Kitas puslapis